Neseniai pasirodė tarpukariu Kaune gyvenusio suomių – švedų rašytojo Henrio Parlando (Henry Parland) romanas „Sudužo“ lietuvių kalba. Kaip sako K. Navakas, tai „Geresnio modernistinio romano tarpukario Kaune taip niekas ir neparašė“. Reikia pridurti, kad H. Parlandas aukštai vertinamas ir Suomijoje bei Švedijoje.
Prieš pradedant kalbėti apie H. Parlando gyvenimą Kaune, kuriame jis praleido pusantrų metų, būtina paminėti, kad rašytojas mirė nuo skarlatinos būdamas 22 metų (1908 07 29 Vyborge – 1930 10 10 Kaune). Trumpa kaunietiška jo biografija yra pateikta čia. Rašoma, kad „Artimieji, norėdami Suomijoje gyvenantį talentingą jaunuolį, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Idealo išpardavimas“ apsaugoti nuo blogos draugų įtakos, išsiuntė jį į Kauną pas dėdę, VDU profesorių V. Sezemaną. H. Parlandas įsidarbino sekretoriumi Švedijos konsulate. Daug laiko skyrė kūrybai. Pirmąjį straipsnį parašė apie žydų teatrą. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes gavo pasiūlymą dirbti švedams priklausančiame degtukų fabrike. Laisvalaikį leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine „bohema“ ir Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos.“
Šias kelias eilutes pabandysime išplėsti.
H. Parlandas savo kelionę į Kauną aprašo taip, kad daugiau net nėra ką pakomentuoti: „Paskutines dienas prieš išvykdamas rašytojas gėrė. Ką tik pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys, ir jis ta proga šventė Trocadero restorane, gerdamas arbata praskiestą konjaką. Šitai vis dėlto buvo tik pretekstas, nes jis bet kuriuo atveju būtų gėręs. Rašytojas į Lietuvą atvyko 1929-ųjų gegužės 6. Kelionės apibūdinimui užtektų vieno žodžio: pagirios. Pirmąją naktį Kaune rašytojas nubudo ketvirtą rytą, kai būrys policininkų įsiveržė į jo kambarį. Buvo mėginama nužudyti diktatorių Voldemarą ir pasikėsinimo vykdytojais laikyti užsieniečiai vyrai. Visiškas rašytojo nesugebėjimas atsibusti greitai įtikino policininkus jo nekaltumu. Jei jis kurtų romaną apie savo gyvenimą, – rašytojas pagalvojo prieš vėl nugrimzdamas į miegus, – įpintų ir šį atvejį.“
Pirmas įspūdis apie miestą rašytojui buvo: „sukriošęs gumbakaimis“. O ir vėliau Kauną jis apibūdindavo tik kaip „mažą užsienio miestelį“. Tačiau veikti ką jame turėjo. Lieka neaišku, ar su vietiniais inteligentais ir menininkais jį supažindino dėdė, ar kaip rašo Antanas Venclova, kad „toks tokį pažino“, tačiau aišku, kad H. Parlando artimųjų planas neišdegė. Kaunas nuo bohemos rašytojo neapsaugojo. „Čia jis susirado lietuvių poetų kompaniją ir ėmė gerti su jais. Viename laiške jis rašė, kad lietuviai – ne mažesni girtuokliai nei suomiai“.
Daug pasakantis eilėraštis iš rinkinio „Pavasaris Kaune”:
2.20 turėjau
:65;
– 40 aš pamečiau
:25 atidaviau „Pieno lašo“ draugijai
2.28;
1000: –
150! – pamečiau
likusią dalį pragėriau
(ir sakyk žmogau
kad gyvenimas gerėja!)
Henris Parlandas Kaune. Tarsi simbolizuojama:“The poster faces
let them yell
their: me! me!
—only when they start yelling:
we! we! we!
will we tear the scowl from their grimaces,
let the sun
paint human features on them.“
Antanui Venclovai Henris Parlandas atrodė labai ramus vaikinas, „kuris tylumo ir mandagumo neprarasdavo netgi būdamas girtas“. Nors jo pasakojama istorija knygoje „Jaunystės atradimai“ bylotų ką kitą: „Jau pirmą sekmadienį, Blazo žmonai kažkur išėjus, iš miesto parsibaladojo linksma kompanija – buto šeimininkas su suomių poetu Henriu Parlandu <…> ir dar porą gerų vyrų. Vienas iš jų, blaivesnis, pareiškė, kad jie atėję čia, nes Parlandas blogai jaučiąsis ir nenorįs miegoti, o miegoti jam reikia būtinai. Valgomajame Parlandą per prievartą paguldė ant kušetės ir įprašė mane žiūrėti, kad jis niekur nepabėgtų. <…> Svečias pagaliau aprimo, o atėję <…> nužygiavo dar linksmintis. O Parlandas užsimerkęs ramiai alsavo, sau po nosim kažką vokiškai murmėdamas apie „die europaische Kultur“ Išėjau į savo kambarį. Kai po valandos grįžau, pamačiau, kad jis iš balkono įtempė ir skersai per visą kambarį pastatė ilgą neobliuotą lentą, o pats stovėjo balkone ir, vieną po kitos griebdamas dar likusias Blazienės gėles su vazonais, mėtė jas tiesiog į gatvę. Mėginau jį užkalbinti, bet jis kalbėti nebuvo nusiteikęs ir labai rimtai dirbo savo darbą toliau. Žemyn nuleidęs paskutinį vazoną, Parlandas grįžo į kambarį, nuo staliukų ir palangių rankiojo vazonus, nešė ir mėtė laukan…“
Matyt būtą atvejų, kada H. Parlandui tekdavo bandyti grįžti vienam:
***
Kaip po velnių
Susigaudyti
kurlink eiti –
svarstant vienaip
namo
svarstant antraip –
ne namo!
Ir stovi galop
žmogus kaip įbestas
kol už valkatavimą
suima policija
(smagumėlis).
Parland, Henry. Pavasaris Kaune: Eilėraščiai, straipsniai, laiškai. – Kaunas: Ryto varpas, 2004.
Kaip jau buvo minėta, H. Parlandas bendravo su Vera Sotnikovaite (busima baleto kritikė), kuri buvo įsimylėjusi rašytoją. „Nežinau, ar Parlandas buvo ją kiek įsimylėjęs, nes niekad nė žodžiu nebuvo apie tai užsiminęs. Bet mes, kolegos humanitarai, žinojom, kad Vera jį tiesiog dievino, mylėjo stipriausiai, „šekspyriškai“, ir tų savo jausmų per daug neslėpė“, – savo straipsnyje rašė B.Raila. Tačiau, anot kritiko, po H.Parlando mirties V.Sotnikovaitė ilgai negedėjo – po poros metų ištekėjo už kito Henriko, lietuvių poeto Henriko Radausko.“
Tai tiek trumpai būtų apie trumpą, bet turiningą gyvenimą nugyvenusį Henrį Parlandą.
P.S. Dar iš jo kūrybos:
Kaip bežiūrėtum
vis vien
juk tas pats.
Man gyvenimas
vis vien
ne mano kišenei
kad ir koks pigus jis būtų.
Remtasi:
http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PARLANDAS%20HENRIS
http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/literaturologija/2005/nyqvist.pdf
http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis/literaturiniai-h-parlando-pedsakai-kaune-251825
http://www.poetryfoundation.org/article/181477
http://www.tekstai.lt/buvo/versti/parland/kaune.htm
http://tv.diena.lt/naujienos/kokias-knygas-skaito-k-navakas-342434
A. Venclova, Jaunystės atradimai, 1966, Vilnius.
