Istorikų ne(be)reikia. Tik klausimas kokių.

Rėksniai man visada nepatiko. Ypač tie, kurie susidūrę su sunkumais pradeda nekęsti valstybės ir deklaruoja, esą pirma pasitaikiusia proga emigruos, bet taip ir ne emigruoja, o toliau tyliai garsiai keikiasi ir keikia. Staltiesė – jiems kelias.

Labai giliai nebrisiu į Leo Lenox emocijų balą, tačiau savo nuomonę dėl naujo Valstybės archyvų teikiamų paslaugų kainoraščio išsakysiu.

Kaip žinia, šį kainoraštį pasirašė kultūros ministras Arūnas Gelūnas, taip tapdamas didžiausiu visą ko kaltininku. Bet ar tikrai net Jėzus jo nekenčia? Neabejoju ministro kompetencija kai kuriais kultūros klausimais, tačiau archyvų reikalais – tam tikros abejonės kyla. Valstybės archyvų sistema yra pakankamai nauja sritis kultūros ministerijai. Matyt, ne be reikalo atsirado ir naujas ministro patarėjas Vidas Grigoraitis, kuris anksčiau buvo Archyvų departamento generaliniu direktoriumi. Panašu, kad ne be jo palaiminimo ministras suraitė savo parašą po kainoraščiu. Tačiau, taip pat panašu ir tai, kad šie du minėti asmenis prie dokumento kūrimo neprisidėjo, arba prisidėjo labai minimaliai.

Tokią mintį suponuoja Dokumentų ir archyvų įstatymas, kurio 8 straipsnyje rašoma, kad “detalų mokamų paslaugų sąrašą, jų įkainius ir teikimo tvarką Lietuvos vyriausiojo archyvaro teikimu nustato kultūros ministras”. Interpretacijai dėl kainoraščio kūrėjo kaip ir nebelieka vietos, tai Lietuvos vyriausiasis archyvaras RAMOJUS KRAUJELIS, beje tuo pačiu metu ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas. Nors gal ir per skambu įvardinti tik vieną asmenį, nes egzistuoja ir “Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba padedanti Lietuvos vyriausiajam archyvarui įgyvendinti archyvų ir dokumentų srities valstybinį administravimą”, bet vis tiek tai yra arčiau tiesos, nei nuopelnų priskyrimas A. Gelūnui.

O dabar linksmesnioji dalis. Parašydamas, kad kainoraštis netobulas (o taip ir yra) nieko naujo nepaskelbsiu. Žinoma, kad jo 13 ir 14 punktai prasilenkia su logika, kad kai kurie įkainiai yra neadekvatus, tačiau “o, bet tačiau…”. Mano manymu didžiausia problema yra ta, kad nebuvo diferencijuoti paslaugų gavėjai. Galima numanyti, kad šis kainoraštis yra nukreiptas prieš freelancerius, kuriems patys dokumentai nėra įdomūs, kuriems tik rūpi greitai juos nupleškinti ir pateikti užsakovams, katriems yra lengviau atsegti piniginę, nei sėdėti archyvuose. Paprasta politika: jei darai biznį, tai nenustebk, kad ir tavęs paprašys susimokėti, nes ir taip mokesčių nemoki.

Kiek sudėtingiau tampa kai tai paliečia tyrinėtojus. Jiems dokumentai yra svarbūs ir saugotini. Mokslininkų sėdėjimas archyve, ir iš to sėdėjimo gimstantys darbai lyg ir nekvepia bizniu, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kapitalo kaupimas vyksta. Kitaip tariant nėra straipsnių ar monografijų, nėra karjeros. Nėra karjeros – nėra pinigų 😉 Tačiau greta egzistuoja ir kitas dalykas, kad tiek archyvarai, tiek mokslininkai yra tokie patys biudžetininkai atstovaujantys bendrą valstybės interesą. Todėl pinigų ėmimas iš mokslininkų už archyvų suteiktas paslaugas  šiek tiek primena tame pačiame puode virtos košės permaišymą. Juolab, kad 3 punktas skelbia: “Valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių prašymai atlikti dokumentų ar juose esančios informacijos, susijusios su įstatymuose ir kituose teisės aktuose pavestų funkcijų vykdymu, paiešką vykdomi nemokamai.”. Aišku įmanomi ir tokie variantai, kada studentas ar profesorius tą medžiagą panaudos ir kokiam straipsneliui į šoną, už kurį gaus papildomą litą. Tačiau tai palyginant yra smulkmenos. Ką nesusimokėtų už kopijas, atimtų mokesčiai.

Bet kuriuo atveju apmaudu, kad freelanceris yra lygus su tyrinėtoju. Bet iš kitos pusės ir visi tyrinėtojai tarpusavyje yra lygūs. Rinkos sąlygos yra žiaurios, tačiau ką padarysi – išlieka stipriausi, t.y. tie kurie sugeba atsirinkti tai ką jiems fotografuoti, o ką išsirašinėti ir apsirašinėti, nefotografuojant visko paeiliui ir vėliau namuose negaištant laiko tvarkant nuotraukas bandant suprasti kurių čia dabar reikia iš tu -niolikos tūkstančių, tie kurie savo likusią energiją išlieja mokslinių darbų rašymui, o ne pareiškimams apie nukentėsiančią kvalifikaciją ir karjeros perspektyvas. 🙂

Taigi klostosi situacija, kad vieni sau ramiai dirbs ir kaip sakoma “kels istorijos mokslo lygį” bei krausis simbolinį kapitalą, kiti ir toliau rodis fuck’us, siuntynės nx ir rėks, kad istorikų nebereikia. Gal ir tikrai, vat tokių istorikų ir nebereikia, net gi niekada jų ir nereikėjo.

O pabaigai: pagal 4 punktą visada galima tartis dėl atskiros sutarties sudarymo, “kuriose susitariama dėl paslaugų teikimo tvarkos, terminų, įkainių, apmokėjimo ir kitų sąlygų.” bei “Valstybės archyvai, siekdami sudaryti kuo geresnes sąlygas savo skaitytojams ir tyrinėtojams, išskirtiniais atvejais (rengiant leidinius, atliekant mokslinius tyrimus ir pan.) sudaro sąlygas fotografuoti ar skenuoti dokumentus savo turima įranga. Šie atvejai, suinteresuotam asmeniui ar institucijai kreipiantis raštu, gali būti įteisinti atskiru susitarimu su valstybės archyvu. Dėl šių susitarimų turėtumėte kreiptis tiesiogiai į archyvo vadovą. Taip pat individualiais atvejais (atvykus iš užsienio, kito miesto ar pan.) visada galima iš anksto kreiptis į archyvą ir, argumentuotai nurodžius aplinkybes, ieškoti visoms pusėms priimtiniausio varianto.

Artimiausiu metu planuojame parengti valstybės archyvuose saugomų dokumentų naują naudojimo tvarką, kurioje būtų detalizuotos skaitytojų darbo valstybės archyvų skaityklose procedūros, įskaitant ir asmeninių fotoaparatų ir kitų techninių priemonių naudojimą.”