Medaus ir deguto statinės arba dar šis tas apie partizanus ir stribus

Kuriant istorinį naratyvą dažnai dėl vienų, ar kitų priežasčių pasitelkiamas generalizavimo metodas. Abstrahuojant tam tikrų esybių ar procesų savybes nėra atsisakoma kai kurių konkrečių pavienių savybių, o apie grupės asmenų savybes sprendžiama pagal atskiro asmens, grupės nario, savybes.

Naratyvo konstravimui, o tuo pačiu ir tam tikrų savybių atrankai bei jų iškėlimui daug įtakos turi ir laikmetis kada tai daroma. Kitaip tariant skirtingose sistemose ar laikmečiuose tas pats procesas bus įvilktas į kitokį pasakojimą. Bandant kalbėti provokatyviai, galima pasakyti, kad į tai sistemai patogų pasakojimą. Arba, bandant slėptis, visada galima pasakyti, kad atsiradę nauji metodai privertė perrašyti jau anksčiau kažkieno sukurtą naratyvą.

Tačiau metodus palikime sau, nes ne apie juos šis tekstas. Jį parašyti išprovokavo  J. Jurgelio ir A. Anušausko mintys. Šioje vietoje neišvengiamai tenka paliesti partizano ir stribo terminus ar sąvokas. Tiesa, kol kas tik supaprastintas, apžvelgiant kaip jos kito keičiantis laikmečiams. Taigi oficialūs, kiek jie gali būti oficialūs, teiginiai sovietmečiu buvo tokie, kad partizanai buvo banditai, o stribai tai tie gerieji… Atgavus Nepriklausomybė viskas apsivertė: stribai tapo banditais, o partizanai – geraisiais. Pasikartosiu, tai oficialioji supaprastinta versija. Be jos, tam tikruose sluoksniuose, gyvavo istorinė atmintis, ir atgavus Nepriklausomybę to sąvokų apsivertimo juose neprireikė.

Turėtų būti aišku viena, kad nė oficialūs politikų ar istorikų konstruojami naratyvai, kad ir kiek jie būtų “objektyvūs” ir “teisingi” (nemėgstu kabučių, bet dar labiau nemėgstu perdėto teigimo dėl objektyvumo ir teisingumo tam tikruose dalykuose), pilnai nepadės mums perprasti jau minėtų stribo ir partizano sąvokų, ir juo labiau nepadės suvokti karo, partizaninio karo, baisumų. Užpildyti atsirandančias spragas iš dalies padeda, ar bent jau turėtų padėti, gyvų žmonių pasakojimai. Ir darosi nelabai svarbu ar tie pasakojimai iš II pasaulinio karo ir pokario, ar iš dabartinių Afganistano misijų. Karas yra karas. Nesvarbu už ką ir dėl ko kovoji, bet svarbiausias tikslas yra išlikti. O jei sakysite, kad mirti dėl idėjos, tai aš atsakysiu, kad taip, bet tik tada, kada nėra nė menkiausios vilties išlikti ir kovoti dėl tos idėjos. Partizaniniame kare civilių aukos neišvengiamos. Teko girdėti pasakojimų, kada per kaimų valymus, iki tol drąsūs vyrai, užspeisti į kampą, atsišaudo slėpdamiesi už moterų ir vaikų. Ir jeigu tik sudvejosi ar tau šauti, sekanti auka būsi tu. Iš vienos nepilnai papasakotos istorijos toli siekiančių išvadų nedarysiu, tačiau išvilkus arba įvilkus į tam tikrą kontekstą kai kas gali tai padaryti, o ne paslaptis, kad ne tik gali, bet ir daro.

Taip jau susiklostė, kad nė vienas iš mano senelių nebuvo partizanu ar stribu. Tiesa, vienas iš jų pradėjo tarnauti priešgaisrinėje apsaugoje, todėl jau laisvoje Lietuvoje kartais buvo pašiepiančiai pavadinamas nkvdišniku. Šio senelio istorija būtų tokia, kad nors ir gyveno pačioje pamiškėje, tačiau į mišką neišėjo, kaip neužsirašė ir į stribus. Slapstydavosi kur galėdavo, dažniausiai po pirtimi iškastoje duobėje. Kol vieną dieną užėjo keli stribai jį surado. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pirmas jį suradęs buvo senelio vaikystės draugas, kuris leido jam bėgti ir tik palaukęs kol dabėgs iki pamiškės šovė ir pradėjo šaukti. Taip senelis paupiu dasikasė iki rajono centro, kur vienas giminaitis sutvarkė dokumentus dėl įdarbinimo į gaisrinę. Močiutės atsiminimai apsiribojo tuo, kad buvo baisu, dieną stribai, naktį partizanai. Visus šerk ir girdyk, jei nenori stipriai gauti.

Kitas senelis partizanus paremdavo maistu ir kuo galėdavo. Kol vieną dieną pasakė, atsiprašau, bet nebeturiu nieko. Tiksliau dar truputi turiu, bet jei jums atiduosiu, tai nebeturėsiu kuo vaikus maitinti (Tuo metu jis turėjo 3 mažamečius vaikus.). To pasėkoje jam prie galvos buvo pridėtas pištalietas. Nežinau koks ir kiek ilgai truko pokalbis ar ta scena, tačiau kalbama, kad jį išgelbėjo virtuvėje pasirodę vaikai, o tiksliau vaikų ašaros. Įdomiausia, kad senelis yra slėpęs ir partizanų sužeistuosius.

Taigi, gaunasi tokia situacija, kad mano giminėje buvo nukentėta labiau nuo partizanų, nei nuo stribų. Nepaisant to kažkaip tapau išauklėtas (ar išsiauklėtas), kad partizanai yra gėris, o stribai blogis. Vėliau girdėjau bei skaičiau ir kitų giminių istorijų. Skaičiau ir įvairių mokslininkų bei politikų rašinių. Pastaruosiuose beveik visada ryškus griežtas balta arba juoda atskyrimas, Tam tikrų sakytinės istorijos pavyzdžių ar vieno archyvinių dokumentų masyvo iškėlimas. Dabar berašant, prisiminiau kažkuriame bloge ar socialiniame tinkle rastą mintį, kad šaukštas deguto gadina statinę medaus, o šaukštas medaus deguto statinės nepagadins. Perfrazuojant gaunasi paradoksas, kad gerų stribų ir blogų partizanų negali būti. O gal net ne paradoksas, nes pasąmonėje tuo vis dar tikima, ar norima tikėti. Tam tikrais momentais tas tikėjimas yra labai svarbus, konsoliduojantis, kaip tai buvo 1991 m. Tada, o ir vėliau nereikėjo “atradinėti” šaukšto deguto medaus statinėje, tada reikėjo žmonių vienybės. Nesakau, kad jos nereikia ir dabar, bet visgi mes dabar šiek tiek paaugę laisvės prasme ir kažkada turime pribręsti pripažinti kai kuriuos dalykus. O juos pripažinę, palikti ramybėje. Ir netgi gal surasti naujus herojus.

Šiuo tekstu nesiūlau atsisakyti tos minties, kad in general partizanai gynė Lietuvą, o stribai kažką kitą. Pabaigai pacituosiu S Sužiedėlį, nors ten jis ir apie holokaustą, bet manau ši pastraipa tinka ir čia: „Kokie mes esame: geri ar blogi?“ Mano akimis, svarbiausia, pateikti istoriją visapusiškai, neatrenkant tiktai tam tikrai interpretacijai naudingus faktus. Manau, kad tada ir atminties kultūra taps aukštesnė.” Priešingu atveju medaus statinės vis labiau apkars, o deguto statinės saldesnės nepasidarys. Kitaip tariant bus ginčas be pabaigos.